Fluoras yra natūralus mineralas, randamas vandenyje, dirvožemyje ir net ore. Odontologijoje fluoras neleidžia burnoje daugintis kenksmingoms bakterijoms, stabdo dantų emalio demineralizaciją, stiprina dantis dantų vystymosi metu.
Dėl fluoro veiksmingumo prieš dantų ėduonį daugelyje šalių yra fluoruojamas geriamasis vanduo, o ligų kontrolės centrai vandens fluoravimą pripažino kaip viena iš 10 puikiausių XX amžiaus visuomenės sveikatos intervencijų. Nors fluoro nauda yra pripažinta moksliniais tyrimais, tačiau, nepaisant jo gebėjimo sumažinti dantų ėduonies atsiradimą, daugelis žmonių išlieka susirūpinę dėl fluoro naudojimo saugumo.
Šiame straipsnyje sužinosite, kokia yra fluoro nauda dantų pastoje, fluoro naudojimo atsiradimo istoriją, fluoro neigiamą pusę, jo vartojimo rekomendacijas ir alternatyvas.
Fluoro nauda burnos priežiūros priemonėse
Mokslininkai nustatė keletą būdų, kaip fluoras sustiprina dantis ir padeda išvengti ėduonies. Pagrindiniai fluoro privalumai yra šie:
- Gebėjimas remineralizuoti dantų emalį ir pritraukti kitus mineralus, pvz., kalcį, į danties pažeidimo vietą.
- Ėduonies prevencija skatinant fluorapatito – dantų emalio, labai atsparaus rūgštims ir bakterijoms, gamybą.
- Pasižymi antibakterinėmis savybėmis, kurios slopina bakterijų augimą ir neleidžia joms prilipti prie dantų.
- Fluoras negali sumažinti jau atsiradusio ėduonies, tačiau gali sulėtinti jo vystymosi greitį.
Štai pagrindinės priežastys kodėl burnos priežiūros specialistai rekomenduoja du kartus per dieną valytis dantis su fluoru turinčia dantų pasta:
- Kuo pastovesnis fluoro naudojimas, tuo didesnė dantų ėduonies prevencija.
- Reguliarus dantų valymas su fluoro turinčia dantų pasta ne tik sustiprina dantis, bet ir padeda pagerinti dantenų sveikatą, kadangi fluoras padeda užkirsti kelią kenksmingoms bakterijoms daugintis burnoje.
Šiek tiek istorijos
1940-ųjų metų pabaigoje dantų pasta tapo pagrindinė burnos higienos naudojama priemone. Prieš tai žmonės naudojo įvairiausius miltelius bei praktikavo kitus dantų valymo būdus. Dantų pasta su fluoru ypač išpopuliarėjo, kai 1955 metais, šiuo metu pakankamai žinomas prekinis ženklas “Crest” išleido savo dantų pastos su fluoru versiją.
Fluoro tyrimai buvo pradėti dar anksčiau, net 1901 metais, kai odontologas daktaras McKay pastebėjo rudas dėmes ant žmonių dantų Kolorado valstijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Nepaisant rudos dantų išvaizdos, odontologas atrado ir tai, kad šie dantys yra atsparesni dantų ėduoniui. Po daug metų trukusių tyrimų, daktaras atrado vandenyje esantį fluoridą kaip pagrindinę spalvos pakitimo ir atsparumo ėduoniui priežastį.
Po daugelio metų Nacionalinio sveikatos instituto odontologas daktaras Deanas tęsė fluoro vandenyje tyrimus. Galiausiai jis vadovavo tyrimui 1945 metais Grand Rapids mieste, Mičigano valstijoje, kai šis miestas tapo pirmuoju miestu, kuriame buvo fluoruojamas vanduo. Vaikams, gimusiems po to, kai miestas fluoravo vandenį, dantų ėduonies paplitimas sumažėjo net 60 proc.
Rudos dėmės ant dantų atsirado dėl fluorozės, kuri pasireiškia pavartojus per didelį kiekį fluoro. Vėliau buvo pradėtas normuoti vandens fluoravimas bei fluoro naudojimas burnos priežiūros priemonėse tam, kad būtų išvengta dantų fluorozės atsiradimo.
Pasaulio sveikatos organizacija fluorą laiko esminiu vaistu dantų ėduonies atsiradimui mažinti.
Fluoro neigiama pusė
Nepaisant fluoro naudos, panaudojus dideliais kiekiais, jis gali būti ir žalingas. Daugiausia ginčų kyla dėl fluoravimo vandenyje. Per didelis fluoro kiekis gali sukelti sveikatos sutrikimus, tokius kaip:
- Dantų fluorozė;
- Skeleto fluorozė;
- Artritas;
- Kaulų pažeidimai;
- Raumenų pažeidimai;
- Nuovargis;
- Sąnarių problemos;
- Lytinių hormonų kiekio sumažėjimas;
- Kasos funkcijos sutrikimas.
Sklinda įvairiausių mitų, kad fluoras gali prisidėti ir prie onkologinių susirgimų, ypač kaulų vėžio. Viena teorija tokia, kad fluoravimas gali paskatinti osteosarkomos – piktybinio kaulinio audinio naviko - atsiradimo riziką, yra pagrįsta tuo, kad fluoras linkęs kauptis tose kaulų dalyse, kuriose jis auga. Teorija teigia, kad fluoridas gali kažkaip paskatinti augimo plokštelės ląstelių augimą greičiau, todėl jos gali tapti vėžinėmis. Tačiau atlikti moksliniai tyrimai neparodo jokio tvirto ryšio tarp fluoro ir vėžinių ląstelių dauginimosi. Taip pat nerimaujama ir dėl to, kad fluoras veikia vaikų pažinimo gebėjimus ir intelekto koeficientą. Tačiau tyrimai, nagrinėjantys šią sąsają, parodė ydingas metodikas ir prastus įrodymus.
Dar vienas mitas apie fluorą, kad dantų fluorozė gali atsirasti ir suaugusiems. Remiantis Lietuvos odontologų rūmų rekomendacijomis dantų fluorozės rizika nuolatiniams kandžiams ir pirmiesiems nuolatiniams krūminiams dantims yra iki 3 metų amžiaus, kitiems dantims – iki 8 metų amžiaus. Vyresniems nei 8 metų amžiaus vaikams ir suaugusiems dantų fluorozės atsiradimo rizikos nėra.
Be šių žalingų sutrikimų galimas ir apsinuodijimas fluoru. Tačiau visi šie sutrikimai pasireiškia tik suvartojus labai didelį kiekį fluoridų. O standartinėse dantų pastose su fluoru bei geriamajame vandenyje fluoras dedamas taip, kad išliktų saugiame lygyje. Svarbu yra laikytis fluoro naudojimo rekomendacijų burnos priežiūros priemonėse.
Fluoro naudojimo rekomendacijos
Norint išvengti dantų fluorozės atsiradimo ar kitų sveikatos būklės sutrikimų, būtina kontroliuoti dantų pastos kiekį. Lietuvos odontologų rūmai vieningai rekomenduoja 0 – 3 metų amžiaus vaikams su maža dantų ėduonies atsiradimo rizika valyti dantis pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų tėvų priežiūroje. Dantų pasta tik suvilgyti dantų šepetėlio galiukus. Svarbu paminėti tai, kad jeigu vaiko gyvenamojoje vietovėje geriamajame vandenyje yra didelis fluoridų kiekis, rekomenduojama vaikams su maža ėduonies atsiradimo rizika naudoti dantų pasta, kurioje yra 500 ppm fluoridų. Dantų pastos likučius, jeigu vaikas jau moka, rekomenduojama išspjauti, o vakare išvalius vaikui dantis rekomenduojama nieko nebevalgyti ir nebegerti, išskyrus vandenį. Vaikams su didele dantų ėduonies atsiradimo rizika, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos problemų – valyti dantis su dantų pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų tėvų priežiūroje. Dantų pasta tik suvilgyti dantų šepetėlio šerelių galiukus. Po dantų valymo išspjauti dantų pastos likučius, neskalauti.
3 – 6 metų amžiaus vaikams, su maža dantų ėduonies atsiradimo rizika, valyti dantis pasta, kurioje yra 1000 ppm fluoridų tėvų priežiūroje. Dantų kiekis ant šepetėlio – ryžio dydžio. Po dantų valymo išspjauti dantų pasto likučius ir išsiskalauti nedideliu kiekiu vandens. Vaikams su didele dantų ėduonies atsiradimo rizika, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos problemų – valyti dantis su pasta, kurioje yra 1450 ppm fluoridų tėvų priežiūroje.
Vyresni nei 6 metų vaikai ir suaugusieji, kuriems yra maža ėduonies paplitimo rizika taip pat turėtų naudoti dantų pasta su 1000 ppm fluoridu žirnio dydžio kiekiu, o esant didelei dantų ėduonies rizikai, neįgaliems ir turintiems bendros sveikatos sutrikimų, dantis valytis pasta, kurioje yra 1450 ppm fluoridų. Dantų pastą išspjauti ir išsiskalauti nedideliu kiekiu vandens.
Apibendrinimas
Dantų pastos be fluoro išpopuliarėjo tarp vartotojų, kurie nori jo vengti dėl asmeninių priežasčių. Tačiau tuomet būtina rinktis dantų pastą, kurioje fluoras būtų pakeistas kita alternatyvia medžiaga. Vienas pagrindinių ingredientų, tokius pačius teigiamus poveikius turintis, yra hidroksiapatitas. Šios medžiagos privalumas - taip pat mažina ėduonies paplitimą, remineralizuoja dantų emalį bei, kas svarbiausia, vartojant dideliais kiekiais nesukelia dantų fluorozės. Kitos alternatyvios medžiagos dantų remineralizacijai yra: biomimetinis stiklas, dikalcio fosfatas, trikalcio fosfatas, amorfinis kalcio fosfatas, arganinas, teobrominas, oligopeptidas P11-4, ksilitolis, kazeino fosfopeptidas.
Straipsnio autorė: burnos higienistė Greta Košė.
