Dantų fluorozė - tai danties audinių pakitimai, kurie susidaro danties formavimosi metu dėl per didelio ir ilgalaikio fluoro poveikio. Fluorozę galima pastebėti tiek pieniniuose, tiek nuolatiniuose dantyse. Ant dantų stebimos baltos, kreidos spalvos dėmelės, o esant sunkesniems atvejams galimos ir pigmentinės dėmės bei emalio ištrupėjimai. Nors pagrindinis fluorozės sukėlėjas yra per didelis fluoro kiekio patekimas į organizmą, yra ir geroji fluoro pusė. Fluoras turi teigiamą poveikį dantims ir veikia kaip profilaktikos priemonė prieš dantų ėduonį.
Šiame straipsnyje plačiau sužinosite kaip atpažinti fluorozę, kas ją sukelia, kokie yra gydymo metodai ir kokios profilaktikos priemonės gali padėti apsisaugoti nuo fluorozės sukeliamų emalio pakitimų.
Kas yra dantų fluorozė?
Dantų fluorozė - tai nekariozinis dantų kietųjų audinių pažeidimas, susidaręs dantų formavimosi metu. Pieninių dantų emalio formavimasis prasideda vaikui dar net negimus apie 15-tą nėštumo savaitę ir baigiasi 12-tą mėnesį po vaiko gimimo. Nuolatinių dantų emalio formavimasis vyksta nuo 6 mėnesio po vaiko gimimo iki 8 - 10 metų. Šiuo, emalio formavimosi laikotarpiu yra didžiausia rizika atsirasti dantų fluorozei.
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenims, fluorozės atvejų pasaulyje tik daugėja. Atliktų tyrimų duomenimis dantų fluorozę turi net 32 proc. pasaulio gyventojų. Tačiau šis paplitimas pasaulyje pasiskirstęs nevienodai. Didžiausias emalio struktūros vientisumo sutrikdymas stebimas Azijos valstybėse, ypač Indijoje. Lietuvoje didžiausias dantų fluorozės paplitimas stebimas šiaurės vakarų regione.
Kodėl atsiranda dantų fluorozė?
Norint turėti sveikus dantis vienas iš svarbiausių mikroelementų yra fluoras. Jis ypač svarbus besivystantiems dantims. Fluoro jonai patekę į besiformuojančio danties pulpą (nervų ir kraujagyslių rezginį) sąveikauja su dar neišdygusio danties audiniais – jungiasi su emaliu ir dentinu, todėl yra užtikrinama didesnė apsauga prieš rūgštį ir ėduonį.
Fluoras įeina į dantų pastų, burnos skalavimo skysčių, gelių, kremų ir net dantų siūlų sudėtis. Tokių priemonių naudojimas mažina dantų ėduonies atsiradimą bei progresavimą. Taip pat fluoro yra ir tokiuose maisto produktuose kaip žuvis, jūros gėrybės, špinatai, svogūnai, avižiniai dribsniai, bulvės. Jo galima rasti ir gėrimuose, pavyzdžiui kavoje bei juodojoje arbatoje, tačiau vienas iš pagrindinių fluoro šaltinių yra geriamasis vanduo.
Nors fluoras ir apsaugo dantis nuo galimo ėduonies atsiradimo, tačiau ne veltui sakoma, kad nuo vaisto iki nuodo skiria tik viena dozė. Todėl viena iš neigiamų fluoro pusių yra tai, kad per didelis jo vartojimas skatina dantų fluorozės atsiradimą.
Kadangi geriamasis vanduo yra pagrindinis fluoro šaltinis, jis tampa ir pagrindine priežastimi, sukeliančia dantų fluorozės atsiradimą. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis optimalus fluoro kiekis geriamajame vandenyje turi būti 0,5 - 0,8 mg/l. O remiantis Lietuvos Higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimais“ ribinė fluoro koncentracija geriamajame vandenyje Lietuvoje turi būti ne didesnė nei 1,5 mg/l ir ne mažesnė nei 0,5 mg/l. Esant mažesnei koncentracijai - didėja ėduonies išsivystymo rizika, o didesnei – fluorozės rizika.
Ypač padidintas fluoro kiekis stebimas Klaipėdos regione, todėl šioje Lietuvos dalyje stebimas ir didesnis fluorozės pasireiškimas.
Kaip pasireiškia dantų fluorozė?
Dantų fluorozę gali išduoti šie simptomai:
- Baltos linijos ar dėmelės ant danties paviršiaus;
- Matinis danties paviršius;
- Tamsios, pigmentinės dėmės ant danties paviršiaus;
- Dėmėtas naujai išdygusių dantų emalis;
- Danties emalio nutrupėjimas;
- Dantų jautrumas ir skausmas.
Apibendrinant visus šiuos simptomus, dantų fluorozę galima skirstyti į tris pažeidimų laipsnius: lengvas, vidutinis ir sunkus. Lengvais atvejais stebimos baltos, nedidelės matinės dėmelės, kurios beveik nepastebimos arba sunkiai pastebimos ant danties paviršiaus. Vidutinio laipsnio metu dėmelės būna ryškesnės, dengia didesnę dalį danties paviršiaus, gali sudaryti debesėlio formą. Esant sunkiam fluorozės laipsnio pažeidimui prie ryškių baltų dėmelių gali atsirasti ir pigmentinės dėmės, nuo tamsiai geltonos iki rudos spalvos, gali atsirasti emalio nelygumai, duobelės bei emalio ištrupėjimai. Dėl danties paviršiaus nelygumų atsiranda didesnė ėduonies rizika, nes nelygumuose bei duobelėse labiau kaupiasi apnašas.
Kokie yra dantų fluorozės gydymo metodai?
Dantų estetinis grožis turi įtakos ir žmogaus emocinei bei psichologinei savijautai, todėl patiriant diskomfortą dėl dantų fluorozės galimas dantų fluorozės gydymas.
Jei dantų fluorozė yra lengvoje formoje gali būti rekomenduotas dantų balinimas. Pašviesinus danties spalvą baltos dėmelės tampa nebe taip matomos ir susilieja su dantimi. Taip pat gali būti taikoma ir vis populiarėjanti mikroabrazija. Tai metodas, kai dantis yra ėsdinamas iki kol prasiskverbia ir pasiekia giliai po emalio sluoksniais esančius oro tarpus, susidariusius dėl fluoro pertekliaus. Tuomet dantis yra padengiamas specialia derva, kuri užpildo tarpus, taip suvienodinama danties spalvą.
Esant sunkesniam dantų fluorozės laipsniui, patiriant jautrumą, skausmą, esant emalio paviršiaus pakitimams galimas ir danties plombavimas, o kartais net ir danties protezavimas. Dėl tinkamiausio jums dantų fluorozės gydymo būdo reikėtų konsultuotis su burnos priežiūros specialistu.
Kokios profilaktinės priemonės gali sumažinti fluorozės atsiradimo riziką?
Remiantis Lietuvos odontologų rūmų rekomendacijomis dantų fluorozės rizika nuolatiniams kandžiams ir pirmiesiems nuolatiniams krūminiams dantims yra iki 3 metų amžiaus, kitiems dantims – iki 8 metų amžiaus. Vyresniems nei 8 metų amžiaus vaikams ir suaugusiems dantų fluorozės atsiradimo rizikos nėra. Todėl vaikams iki 8 metų amžiaus rekomenduojama vartoti mažiau vandens, turinčio padidintą fluoro kiekį, o esant galimybei įsigyti filtrus, kurie mažina fluoro kiekį vandenyje.
Svarbu žiūrėti ir į individualias burnos higienos priemones, ypač dantų pastoje esantį fluoro kiekį. Esant dantų fluorozės rizikai vaikams iki 3 metų amžiaus naudoti dantų pastą be fluoro, nes vaikai dantų pastą nuryja. Tokią dantų pastą naudoti tik tuo atveju, jei yra labai gera individuali burnos higiena, dantys yra labai gerai prižiūrimi ir sveiki. Vyresniems vaikams iki 8 metų amžiaus naudoti dantų pastas, kuriose yra 550 ppm fluoro kiekis. Taip pat renkantis dantų pastas atkreipkite dėmesį į dantų pastos skonį. Nesirinkite saldžių dantų pastų, nes tikėtina, kad tokią pastą vaikas nuris.
Svarbus ne tik fluoro kiekis, bet ir pačios dantų pastos kiekis. Vaikams iki 3 metų amžiaus rekomenduojama tik suvilgyti dantų šepetėlio šerelius. Vaikams nuo 3 iki 6 metų amžiaus dantų pastos kiekis ryžio dydžio, o vyresniems bei suaugusiems žirnio dydžio.
Kadangi vaiko dantys formuojasi dar jam negimus, rekomenduojama nėščioms moterims nevartoti geriamojo vandens, kuriame padidintas fluoro kiekis. Svarbu ir tinkama mityba. Nepakankamai maistinių medžiagų gaunantis vaikas greičiau pasisavina fluorą, nes fluoras tuščiame skrandyje nesudaro jokių junginių su kitomis medžiagomis, dėl to yra lengvai įsiurbiamas. Papildykite vaiko mitybą pieno produktais, kadangi kalcis sunkina fluoro rezorbcija, o maisto produktai, kuriuose gausu vitamino C, greitina fluoro pasišalinimą iš organizmo.
Bet kokiais atvejais prieš renkantis individualios burnos priežiūros priemones rekomenduojama pasitarti su burnos priežiūros specialistu, kuris įvertinęs burnos būklę, galės parinkti tinkamiausias priemones bei rekomenduos reikiamą fluoro kiekį.
Straipsnio autorė: burnos higienistė Greta Košė.
